Neįgalumo nustatymai
Disabled

ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ SERTIFIKAVIMAS

Hero right

Ekologiniai ūkiai nepripažįsta tolerancijos pažeidėjams

Neseniai kai kuriose Europos Sąjungos šalyse nuvilnijo pasiūlymai sušvelninti reikalavimus ekologiniams ūkiams bei ekologiškai produkcijai. Absoliuti dauguma ekologinių ūkių savininkų Lietuvoje nepritarė tokiems pasiūlymams ir teigė, jog tai būtų sunkiai pakeliamas smūgis ekologinio ūkininkavimo prestižui.  Apie šią problemą ir apie ekologinių ūkių patikrinimo tvarką bei rezultatus į „Valstiečių laikraščio“ klausimus atsako VšĮ „Ekoagros“  kokybės vadovas  Tomas Demikis.

Kaip vertinate pasiūlymus įteisinti kažkokią tolerancijos ribą dėl pesticidų likučių ekologiškoje produkcijoje?

Šiuo metu kai kas viliasi, kad kokios nors nustatytos ribos išspręstų ūkininkų problemas. Tarkime, nustatysime ribas, tačiau visada bus nustatoma rezultatų, kurie šiek tiek viršys ir nustatytas naujas ribas. Ir tada vėl kils diskusijos, kad naujoji riba viršyta nežymiai ir konfliktinėms situacijoms nebus pabaigos. O vartotojų pasitikėjimui būtų suduotas didžiulis smūgis, kad ekologiška produkcija gali būti su pesticidais.

Kaip augo ekologiškai ūkininkaujančiųjų ūkių skaičius nuo Lietuvos įstojimo į ES?

Ekologinių ūkių skaičius sparčiai augo iki ekonominės križės 2007-aisiais, kai šiuo ūkininkavimo būdu užsiėmė 2855 ūkiai. Po to kasmet mažėjo, šiek tiek padaugėjo tik 2013–aisiais ir 2015–aisiais (2523 ūkiai). Tačiau ekologinių ūkių bendras plotas kasmet augo (šiek tiek sumažėjo tik 2014 m.) ir ypač padidėjo 2015–aisiais, o pernai pasiekė 225 542 ha.

Kiek kartų per metus tikrinami ekologiniai ūkiai ir kiek nustatoma atvejų, kai ekologinėje gamyboje naudojamos sintetinės cheminės medžiagos?

Pagal teisės aktų reikalavimus, kiekvienas ūkio subjektas, vykdantis ekologinę gamybą, kasmet privalomai yra patikrinamas vietoje. Dar ne mažiau kaip 10 proc., atrinktų pagal rizikos įvertinimą, yra tikrinami papildomai. Tačiau paprastai šią ribą viršijame. Buvo metų, kad papildomus patikrinimus atlikome ir 17 proc. ūkio subjektų. Sertifikavimo įstaiga iš ne mažiau kaip 5 proc. ūkio subjektų kasmet atrenka mėginius tyrimams atlikti ir jie yra atrenkami taip pat pagal rizikos faktorius. Be to, mėginiai visada yra imami, kai kyla įtarimas, kad panaudotos neleidžiamos medžiagos. Kasmet ištiriame apie 250 mėginių ir tai dažnai būna ne tik galutiniai produktai, bet ir dirvožemis, augalų lapai ir kt., nes sintetines chemines medžiagas draudžiama naudoti ūkininkaujant neatsižvelgiant į tai, jeigu jų nebus galutiniame produkte. Griežčiausių V lygio neatitikimų, kai nesertifikuojama dalis ar visas ūkis, pasitaiko apie 25 atvejus per metus. Draudžiamų medžiagų panaudojimo atvejų – apie 30. Jeigu draudžiamų medžiagų randame laukuose, tokie laukai sertifikuojami iš naujo taikant pereinamąjį laikotarpį. Tačiau ūkis netenka teisės realizuoti produktų kaip ekologiškų ir dar praranda visą jam priklausančią paramą, taigi sankcijos yra skausmingos. Paprastai rimtų pažeidimų Lietuvoje aptinkame apie 2 proc. ūkio subjektų, beje, kaip ir kitose šalyse  –  1–2 proc. ūkių.

Kodėl ūkių savininkams pranešama apie patikrinimo laiką?

Ekologinio ūkininkavimo veikla yra viena iš verslo šakų. Viešojo administravimo įstatymas numato, kad visi ūkio subjektai apie vykdomus planinius patikrinimus turi būti informuoti prieš 10 d. d., nurodant, kokius dokumentus privalo turėti patikros metu. Todėl sertifikavimo įstaiga didžiąją dalį ūkio subjektų informuoja apie planinius patikrinimus. Kita vertus, ekologinio ūkininkavimo veikla vykdoma nuolat, taigi daug procesų yra pažymimi atitinkamuose dokumentuose, todėl kažką nuslėpti yra sudėtinga. Be to, gavęs pranešimą apie patikrinimo laiką ūkininkas gali pasiruošti visus dokumentus, parsivežti buhalterinę apskaitą (nes dažnai ją tvarko konsultavimo tarnyba ar įmonė), suplanuoti laiką patikrai ir savo darbus, nes patikrinimai neretai užtrunka ir dažniausiai vyksta augalų vegetacijos metu pačiame ūkio darbų įkarštyje.

Kokiais atvejais atliekami neplaniniai papildomi patikrinimai? Kiek jų atliekama, kokie rezultatai?

Iš anksto nepranešę atliekame 10-14 proc. visų patikrinimų ir tikrinami rizikingi ūkio subjektai. Rizikos įvairios, todėl ir tikrinimų laikas parenkamas pagal konkrečią problemą. Pavyzdžiui, tikriname, kaip gyvuliai išleidžiami pasivaikščioti, kaip laikomasi reikalavimų gyvulius laikyti tvartuose, produktų ženklinimą, produktų realizavimo kontrolę.

Jeigu ekologinėje gamyboje nustatomas neleistinų medžiagų naudojimas ir ūkis nubaudžiamas griežčiausia sankcija – po kiek laiko jis vėl gali pretenduoti į ekologinio ūkio statusą? Ar buvo tokių ūkių, kurie reikalavimus pažeidė kelis kartus? Kokios pasekmės gresia tokiems ūkiams?

Pirmiausia, toks ūkis apskritai negali realizuoti produktų kaip ekologiškų. Laukui taikomas pereinamasis laikotarpis iš naujo – tai reiškia, kad iš tokio lauko derlius bus pripažintas ekologišku tik po dvejų metų pereinamojo laikotarpio. Be to, už einamuosius metus jau už visą ūkį nebus skirta ekologinio ūkininkavimo parama.

Deja, pasitaiko atvejų, kai sintetinių cheminių medžiagų randame ir dvejus metus iš eilės – tokiu atveju ūkis privalo grąžinti visą už ekologinį ūkininkavimą gautą paramą.  

Kokių cheminių medžiagų likučių randama dažniausiai?

Dažniausia yra aptinkama herbicido glifosato ir jo skilimo produkto aminometilfosfoninės rūgšties (AMPA) likučių, kurie parodo, kad buvo naudotas glifosatas, nors jis jau būna suskilęs. Taigi šio herbicido naudojimo paslėpti nepavyks. Kartais nustatome sandėlio pesticidų pirimifosmetilo ir kartais augimo reguliatoriaus chlormekvato. Kitų medžiagų aptinkama rečiau, tačiau jų spektras yra didelis.

Ar yra nustatyta tyrimais per kiek laiko kurie nors naudojami pesticidai skyla?

Paparastai registruojant augalų apsaugos produktą būna pateikiama informacija apie jo skilimą, tačiau įvairios gamtinės sąlygos ir dirvožemio struktūra tam daro didelę įtaką. Tačiau noriu priminti, kad ekologinėje gamyboje yra taikomas 2 metų (daugiamečių kultūrų atveju – 3 metų) pereinamasis laikotarpis, per kurį dirvoje pesticidų likučių nelieka.

Kaip supratau, „Ekoagros“ skirtas baudas gali panaikinti apeliacinė komisija ir net teismas. Ar šios institucijos kompetentingos priimti tokius sprendimus? Kokiais argumentais (tyrimais) paprastai jos remiasi?

Galimybę ūkio subjektams teikti apeliaciją visų pirma numato sertifikavimo įstaigoms reikalavimus nustatantis standartas ISO/IEC 17065:2012, kurio atitikčiai „Ekoagros“ yra akredituota Nacionalinio akreditacijos biuro. Apeliacinės komisijos misija – patikrinti įstaigos priimtą sprendimą, kai kreipiasi pareiškėjas, abejojantis, kad sprendimas buvo priimtas teisingai. Apeliacinę komisiją sudaro trys asmenys – skiriami du „Ekoagros“ darbuotojai, kurie neatliko jokių veiksmų su nagrinėjama byla ir vienas narys deleguojamas iš „Ekoagros“ tarybos. Kurį narį skirti, sprendžia Tarybos pirmininkė. Dažnai apeliacinei komisijai jau pateikiama papildomų aplinkybių ir dokumentų – ir kartais pirminis sprendimas būna pakeičiamas. Šiuose posėdžiuose yra pildomi atitinkami dokumentai, daromi garso įrašai, todėl visa medžiaga yra prieinama įstaigą kontroliuojančioms institucijoms. Nesutikdami su „Ekoagros“ priimtu sprendimu, pareiškėjai neprivalo jo skųsti apeliacinei komisijai. Jie turi tris pasirinkimus. Gali skųsti administraciniam teismui, vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba apeliacinei komisijai. „Ekoagros“ turi nemažai teisminių procesų – ypač kai randama draudžiamų medžiagų, ginčijami priimti sprendimai. Tačiau džiugina tai, kad teismuose pavyksta apginti priimtus sprendimus. O tai parodo, kad tikrinimo procesas atliktas ir dokumentai įforminti kokybiškai, laikantis numatytų teisės normų.

Ką manote apie ūkininkų bandymus pasiteisinti dėl vadinamosios „šoninės“ taršos, esą pesticidų likučiai galėjo atsirasti dėl to, kad chemikalais puršiami kaimyninių ūkių laukai, dėl vėjo ir lietaus ir kt.? Kaip dar kitaip bando pasiteisinti pažeidėjai?

Pasiteisinimų sulaukiame įvairiausių, pavyzdžiui, jog kažkas važiavo keliu su neišjungtu purkštuvu, kad atsidėkodamas už jam padarytą paslaugą kaimynas nupurškė nesiklausęs ir ekologiškai ūkininkaujančio laukus ir pan. Bet teisės aktuose numatyta, kad pats šeimininkas yra atsakingas už reikalavimų įvykdymą, įskaitant ir kaimyninių pasėlių įvertinimą ir tinkamų apsaugos juostų pasirinkimą. Daugelio ūkių kaimynai ūkininkauja tradiciškai, tačiau jų žemės tyrimai yra geri, o pasitaiko ir atvejų, kai pesticidų randama ūkiuose, kuriuos supa miškas arba nedirbami plotai. Kita vertus, jeigu ekologinio ūkio savininkas pastebi, kad jo sklypo kraštą purkšdamas chemikalus užkliudė kaimynas ir iki patikros apie tai informuoja sertifikavimo įstaigą, tai ekologinį statusą praranda tik tas konkretus laukas ir jame gaunama produkcija, o kitos nuobaudos netaikomos.

Ar galima daryti išvadą, kad santykinai daugiausia pažeidėjų yra tarp stambių ekologinių ūkių?

Tokios išvados nedaryčiau. Vis dėlto didžioji dalis ūkininkaujančių yra smulkūs ūkiai, o pažeidėjų visose grupėse fiksuojame santykinai tiek pat. Didelis ūkis dažnai turi ir kvalifikuotų darbininkų, ir apskaita tvarkingesnė. Kita vertus, pavyzdiniais galėtume laikyti ir kai kuriuos smulkiuosius ūkius. Daug lemia ūkininkaujančojo mentalitetas.

Parengė Albinas Čaplikas, „Valstiečių laikrtaščio“ žurnalistas