Iš Airijos – su patirtimi: kitąmet Europos ekologijos kongresas vyks Lietuvoje

Airijoje, Korke, vykusiame Europos ekologijos kongrese diskutuota apie ekologinės gamybos ateitį, sektoriaus atsparumą, rinkų plėtrą ir vartotojų pasitikėjimą. Viena pagrindinių renginio minčių – ekologinė gamyba Europoje vis labiau vertinama ne tik kaip aplinkosaugos priemonė, bet ir kaip investicija į maisto sistemų atsparumą, vietos gamybą ir mažesnę priklausomybę nuo importuojamų išteklių.

Kongrese dalyvavusi VšĮ „Ekoagros“ direktorė Virginija Andrulė parsivežė ne tik įžvalgų apie Europos ekologinio sektoriaus ateitį, bet ir konkrečių pavyzdžių, kaip skirtingos šalys skatina ekologinės gamybos plėtrą. Ypač dėmesio verta kongresą surengusios Airijos patirtis.

Airijos pavyzdys: ūkininkų žinios – ne mažiau svarbios nei finansinė parama

Per trejus metus Airijoje ekologinių ūkininkų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai ir šiuo metu jų yra daugiau kaip 5600. Šalis siekia, kad iki 2030 m. ekologinės gamybos plotai sudarytų 10 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Didžiąją dalį ekologinio sektoriaus sudaro gyvulininkystės ūkiai – daugiau kaip pusė specializuojasi jautienos gamyboje, daugiau kaip ketvirtadalis – avininkystėje.

Nors Lietuva pagal ekologinių plotų dalį Airiją lenkia, pastarosios patirtis išsiskiria sistemingu ūkininkų konsultavimu ir praktiniu mokymu.

Svarbus vaidmuo čia tenka valstybinei žemės ūkio mokslinių tyrimų, konsultavimo ir mokymo organizacijai „Teagasc“. Ji organizuoja ne tik konsultacijas ir mokymus, bet ir demonstracinių ūkių veiklas, lauko dienas, ūkių lankymus bei teminius ūkininkų susitikimus.

Norintieji dalyvauti Airijos ekologinės gamybos paramos schemoje privalo baigti 25 valandų kursus. Juose nagrinėjami ekologinės gamybos principai, dirvožemio valdymas, piktžolių ir ligų kontrolė, ūkininkavimo ekonomika, rinkos galimybės ir paramos priemonės. Taigi finansinė parama susiejama su žiniomis, reikalingomis sėkmingai ūkininkauti.

Kitas išskirtinis Airijos sistemos bruožas – mokymasis vieniems iš kitų (farmer-to-farmer learning). Ūkininkai lankosi kituose ūkiuose, stebi praktinius sprendimus, dalijasi patirtimi ir aptaria problemas su kolegomis bei konsultantais.

Žinių perdavimas Airijoje skatinamas ir finansiškai. Pagal „Knowledge Transfer Programme“ ūkininkai dalyvauja teminėse mokymų grupėse, susitinka su konsultantais, rengia ūkių tobulinimo planus ir už dalyvavimą gali gauti finansinę paramą. Taip mokymasis tampa ne papildoma ūkininko našta, o remiama veikla, padedančia stiprinti ūkio konkurencingumą.

„Airijos patirtis rodo, kad ekologinio sektoriaus augimui vien finansinės paramos nepakanka. Ne mažiau svarbu nuosekliai investuoti į ūkininkų kompetencijas, konsultavimą ir praktinių žinių perdavimą. Lietuvoje tokios veiklos taip pat vyksta, tačiau Airijoje jos daug labiau integruotos į bendrą ekologinio sektoriaus plėtros sistemą“, – pastebi V. Andrulė.

Nuo gamybos iki vartotojo: rinkos, jaunimas ir pasitikėjimas

Kongrese daug dėmesio skirta ir tam, kas vyksta už ūkio ribų. Aptarta bendrų perdirbimo centrų, trumpųjų tiekimo grandinių, maisto paskirstymo centrų (food hubs), logistikos ir viešųjų pirkimų svarba. Pabrėžta, kad vien didinti ekologinės produkcijos apimtis nepakanka – būtina sudaryti sąlygas ją perdirbti, realizuoti ir užtikrinti didesnę pridėtinę vertę gamintojams.

Ypatingas dėmesys skirtas jaunajai ūkininkų kartai. Ekologinė gamyba jauniems žmonėms gali būti patraukli ne tik dėl aplinkosauginių vertybių, bet ir dėl galimybių kurti inovatyvius verslus. Tačiau tam būtina užtikrinti prieigą prie žemės, finansavimo, konsultavimo ir praktinių žinių. Jaunųjų ūkininkų įsitraukimas įvardytas kaip viena svarbių ilgalaikės sektoriaus plėtros sąlygų.

Į strateginį lygmenį keliamas ir vartotojų pasitikėjimo klausimas. Augant susidomėjimui maisto kilme, gamybos būdais ir poveikiu sveikatai, vartotojai kartu susiduria su gausybe įvairių tvarumo teiginių. Kongrese pabrėžta, kad pasitikėjimą turi stiprinti aiškus ekologinių produktų ženklinimas, nepriklausoma kontrolė, mokslu pagrįsta informacija ir skaidri komunikacija. Būtent sertifikavimo sistema suteikia vartotojui galimybę atskirti patikrintą ekologinę gamybą nuo nepagrįstų teiginių.

Kitąmet – Lietuva: kokia patirtimi dalysimės su Europa?

Korke pradėtos diskusijos ir dėl Europos ekologinio sektoriaus vizijos iki 2040 metų. Joje keliami klausimai, kaip užtikrinti ekonomiškai gyvybingą ekologinę gamybą, sąžiningesnį vertės pasidalijimą maisto grandinėje, didesnį ekologiško maisto prieinamumą ir jaunųjų ūkininkų įsitraukimą.

Šias diskusijas bus galima tęsti jau Lietuvoje – 2027 m. Europos ekologijos kongresas vyks Kaune. Renginį organizuoja „IFOAM Organics Europe“, bendradarbiaudama su Lietuvos partneriais.

Lietuva turi sukaupusi ekologinės gamybos, sertifikavimo ir kontrolės patirties, tačiau kartu susiduria su iššūkiais, aktualiais ir kitoms Europos šalims. Augant ekologinės gamybos plotams, vis svarbesni tampa ne tik finansinės paramos pakankamumo, bet ir ūkių ekonominio gyvybingumo, konsultavimo, perdirbimo bei produkcijos realizavimo klausimai.

Todėl kitų metų kongresas bus proga ne tik pristatyti Lietuvos patirtį, bet ir kartu su Europos kolegomis ieškoti sprendimų, kaip užtikrinti ilgalaikę ekologinio sektoriaus plėtrą.

Airija šiemet parodė, kokią reikšmę ekologinės gamybos augimui turi nuoseklus ūkininkų konsultavimas ir praktinis mokymasis. O kokia patirtimi su Europa kitąmet galės pasidalyti Lietuva?