Tarp proporcingumo ir atsakomybės: kaip Šiaurės ir Baltijos šalys tobulina ekologinės gamybos kontrolę?

Kaip užtikrinti, kad ekologinės gamybos kontrolė būtų veiksminga, o nustatytų neatitikčių vertinimas – proporcingas? Kaip gerinti ekologiškų produktų atsekamumą, užkirsti kelią maisto klastojimui ir spręsti praktinius sertifikavimo klausimus? Šios temos aptartos kasmetiniame Šiaurės ir Baltijos šalių ekologinės gamybos sertifikavimo institucijų susitikime. Renginyje Helsinkyje dalyvavo daugiau kaip 40 specialistų iš aštuonių šalių.

Tokie susitikimai rengiami kasmet, nes tame pačiame regione veikiančios institucijos susiduria su panašiais iššūkiais. Tai galimybė keistis praktine patirtimi, aptarti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo klausimus ir ieškoti bendrų sprendimų. Lietuvai atstovavo „Ekoagros“ kokybės vadovas Tomas Demikis, sertifikavimo schemos pareigūnė Laima Lebedžinskienė ir tikrintojas-ekspertas Tomas Svygrys.

Kontrolės veiksmingumas – ne vien sankcijų klausimas

Viena svarbiausių temų buvo neatitikčių vertinimas ir taikomų priemonių proporcingumas. Švedijos atstovai pasidalijo patirtimi, kaip užtikrinamas nustatytų neatitikčių ištaisymas. Jei pažeidimai neištaisomi laiku, gali būti taikomi didesni administraciniai mokesčiai, o neišsprendus problemų atvejai perduodami policijai. Tuo tarpu diskutuojant apie nedidelius nukrypimus, išryškėjo poreikis turėti papildomą jų vertinimo lygį – įspėjimą.

Dėmesio skirta ir Europos Komisijos naujo formato auditams. Juose vertinama ne tik tai, kaip nustatomi pažeidimai, bet ir kaip atsakingos institucijos keičiasi informacija, kokių veiksmų imasi ir kaip operatyviai reaguoja į nustatytas problemas.

Susitikime aptarta maisto klastojimo prevencija, patikrų planavimas, laboratorinių tyrimų rezultatų vertinimas, naujų teisės aktų įgyvendinimas, atsekamumas ir kiti kontrolėje iškylantys iššūkiai.

Atskirose darbo grupėse specialistai nagrinėjo augalininkystės, gyvulininkystės ir maisto srities klausimus – nuo ekologiškų sėklų prieinamumo ir perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio iki gyvulių įsigijimo, jų atsekamumo bei eksporto dokumentacijos.

Lietuvos patirtis sulaukė kolegų susidomėjimo

Viena daugiausia klausimų sulaukusių temų buvo ekologiškų produktų atsekamumas ir masės balanso tikrinimas. „Ekoagros“ kokybės vadovas T. Demikis pristatė Lietuvoje taikomą praktiką, aptarė svarbiausius atsekamumo užtikrinimo aspektus ir atsakė į kitų šalių specialistų klausimus.

Sertifikavimo schemos pareigūnė L. Lebedžinskienė supažindino dalyvius su Lietuvoje organizuojamomis ekologiškų produktų atsekamumo pratybomis. Jų metu praktiškai tikrinama, kaip veikia produktų kilmės ir judėjimo atsekimo mechanizmai. Ši iniciatyva sulaukė susidomėjimo ir papildomų klausimų.

Lietuvos atstovai taip pat pasidalijo informacija apie TRACES sistemos galimybes. Daugeliui kolegų naujiena tapo sertifikatų prenumeravimo funkcija, todėl paprašyta pateikti daugiau informacijos apie jos naudojimą.

Gyvulininkystės darbo grupėje T. Svygrys pristatė Lietuvoje taikomus gyvulių atsekamumo sprendimus, leidžiančius tikrinimo metu pasitelkti informacinių sistemų duomenis.

Pristatyta ir Lietuvos patirtis didinant ekologijos žinomumą. Papasakota apie rugsėjo 23-iąją minimą Ekologijos dieną, kuri 2026 metais įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą, ir apie jau antrus metus organizuotą, tradicija tampančią Ekologijos savaitę. Susitikimo dalyviai taip pat pakviesti į 2027 m. birželio 8–10 d. Kaune vyksiantį Europos ekologijos kongresą, kurį organizuoja „IFOAM Organics Europe“.

Nuo 1796 metų šeimos ūkyje – šiuolaikiniai žiedinės ekonomikos sprendimai

Susitikimo dalyviai lankėsi ekologiniame „Knehtilä“ ūkyje netoli Helsinkio. Šis ūkis tai pačiai šeimai priklauso nuo 1796 metų, tačiau šiandien jame taikomi vieni įdomiausių Suomijos žiedinės ekonomikos sprendimų.

Maždaug 370 hektarų ūkyje auginamos avižos, rugiai, grikiai, pluoštinės kanapės ir daugiametės žolės. Ūkis išgarsėjo dėl „Palopuro Symbiosis“ projekto – vietinio žiedinės ekonomikos modelio, jungiančio ūkininkus, maisto perdirbėjus ir bioenergijos gamintojus. Jo esmė – kuo efektyviau panaudoti vietinius išteklius. Ūkyje užauginta biomasė, taip pat vištų ir arklių mėšlas naudojami biodujų gamybai. Gauta energija panaudojama vietos poreikiams, o po fermentacijos likusios maistinės medžiagos grąžinamos į laukus kaip organinės trąšos. Taip mažinama priklausomybė nuo išorinių išteklių ir siekiama didesnio energetinio bei maistinių medžiagų savarankiškumo.

„Knehtilä“ veikla neapsiriboja žemės ūkiu. Čia veikia vietinių produktų parduotuvė, kavinė, organizuojami renginiai ir edukacinės veiklos. Tai praktinis pavyzdys, kaip ekologinis ūkininkavimas gali būti derinamas su energetika, švietimu ir papildomais pajamų šaltiniais.

Kitas kasmetinis Šiaurės ir Baltijos šalių ekologinės gamybos priežiūros bei sertifikavimo institucijų susitikimas vyks Latvijoje.